Infekcinės šunų ir kačių ligos: greitieji testai

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių renkasi priglausti šunį ar katę iš lauko ar prieglaudos, tačiau nesusimąsto, kad buvę laukiniai gyvūnai gali turėti infekcinių ligų “kraitelį” ir būti kai kurių virusinių ligų nešiotojai. Nors yra dedama daug pastangų siekiant to išvengti, tačiau prieglaudose nemažai gyvūnų serga įvairiomis virusinėmis ligomis ar yra jų nešiotojai ir ten, kur gyvūnų koncentracija didelė, šios ligos plinta daug sparčiau nei natūralioje aplinkoje. Neretai gyvūnai būdami tik šių ligų nešiotojai nerodo jokių simptomų, bet gali užkrėsti kitus gyvūnus, tą svarbu turėti galvoje, jei jau turite gyvūną namuose ir ruošiatės priglausti dar vieną. Kitais atvejais, gyvūnai, užsikrėtę tam tikrais virusais rodo nežymius, nespecifinius simptomus ir iš jų pakankamai sunku identifikuoti ligą. Laimei, prieglaudinukų ir lauko gyvūnų globėjų gyvenimą, bei veterinarijos gydytojų darbą palengvina greitieji testai. Greitieji testai patogūs, nes jiems atlikti tereikia vieno kraujo lašo arba nedidelio kiekio išmatų, testai atliekami per 5-10 minučių ir yra pakankamai vertingi – nustato virusus 70-90% tikslumu. Kodėl svarbu sužinoti, ar gyvūnas serga virusinėmis ligomis, ar yra jų nešiotojas? Kai kurios ligos pasireiškia labai nežymiais arba nespecifiniais simptomais, žinant priežastį, galima skirti tikslingesnį gydymą. Kitos infekcinės ligos reikalauja specialios gyvūno priežiūros, kurią skyrus žymiai pagerėja gyvūno gyvenimo kokybė, taip pat identifikavus ligos nešiotojus galima imtis atsargumo priemonių, kad nebūtų užkrėsti kiti gyvūnai ar kad būtų užkirstas kelias nešiotojo tapimui sergančiuoju. Taigi, apie kokias infekcines ligas diagnozuojamas greitaisiais testais, mes kalbame?

Kačių imunodeficito virusas (feline immunodeficiency virus; trumpinys FIV) – šis virusas labai panašus į žmonių imunodeficito virusą (ŽIV), tačiau juo užsikrečia tik katės. Virusas patenka į aplinką pagrinde su užsikrėtusių kačių seilėmis bei krauju, tačiau aplinkoje ilgai neišgyvena. Dažniausiai katės perduoda virusą vienos kitoms per peštynes (kai įkandimo metu užsikrėtusios katės seilės patenka į sveikos katės kraują), užsikrėtusios katės gali perduoti virusą kačiukams per placentą, taip pat įmanomas užsikrėtimas per geriamą vandenį, jei iš to paties stovinčio vandens šaltinio laka užsikrėtusios katės ir neužsikrėtusios, kurių burnos ertmėje yra bent minimalių žaizdelių. Žmonėms šis virusas nepavojingas, tačiau katėms palaipsniui slopina imunitetą. Simptomai gali būti pastebėti ne iš karto, ypač jauni ir gerai prižiūrėti gyvūnai dažnai atrodo kaip sveiki ir tik vėlesniame amžiuje ar pablogėjus gyvenamosios vietos sąlygoms, pradedama pastebėti, kad katė dažniau serga, prastai reaguoja į gydymą, yra vangi, imlesnė aplinkos temperatūros pokyčiams, infekcijoms, kurios dažnai atsinaujina (dažnai atsirandanti ir sunkiai gydoma sloga, virškinimo sutrikimai, ypač dažni dantenų uždegimai, kartais FIV užsikrėtusioms katėms tenka rauti didžiąją dalį dantų). Kačių imunodeficito virusu sergančios katės normaliai gali gyventi įprastą gyvenimą namuose, tačiau joms reikalinga ypatinga priežiūra – svarbu, kad katė nevaikščiotų į lauką, nes lauke didesnis pavojus užsikrėsti kitomis ligomis, reikėtų atkreipti dėmesį į pilnavertę mitybą, namuose vengti skersvėjų, nevėdinti namų esant šaltam orui, užtikrinti optimalią oro temperatūrą. Skyrus maksimaliai gerą priežiūrą, kačių imunodeficito virusu sergančios katės gyvena pilnavertišką gyvenimą, retai serga, gyvenimo trukmė išlieka panaši kaip ir sveikų kačių. Deja, šis virusas katės organizme išlieka visą gyvenimą ir yra neišgydomas.

Kačių leukemijos virusas (feline leukemia virus; trumpinys FeLV) – šis virusas yra specifinis katėms, juo neužsikrečia kitos gyvūnų rūšys, žmonės. Virusas perduodamas per kačių kraują, seiles, kitas kūno išskyras, aplinkoje išlieka aktyvus nuo poros valandų iki 2 parų, tad įmanomas užsikrėtimas ir be tiesioginio kačių kontakto. Kačių leukemijos virusas pirminėse stadijose patenka į limfinę sistemą, silpnina imunitetą (pažeidžia baltuosius kraujo kūnelius), sutrinka antikūnų prieš infekcines ligas ir vėžines ląsteles gamyba. Leukemijos virusu užsikrėtusi katė tampa neatspari infekcijoms (panašiai kaip ir FIV atveju – tampa vangi, dažnai serga kvėpavimo takų ir kitų organų sistemų ligomis), tačiau taip pat dažnai vystosi ir anemija, vėžiniai procesai dėl antikūnų prieš vėžines ląsteles stokos. Užsikrėtusios katės gali tapti tik viruso nešiotojomis arba gali nešioti virusą ir sirgti pačios, tad svarbu atlikti šį testą, jei planuojama turėtį dar vieną augintinę. Laiku nustačius kačių leukemijos virusą paprastai pavyksta užkirsti kelią jo dauginimuisi ir tolimesnių ligos stadijų vystymuisi ar bent jau maksimaliai pagerinti katės gyvenimo kokybę skiriant gerą priežiūrą, simptominį gydymą, kokybišką maitinimą, tačiau nenustačius šio viruso, liga pereina į tolimesnes stadijas ir tampa nebepagydoma, tokiu atveju trumpėja katės gyvenimo trukmė, prastėja gyvenimo kokybė, užsikrėtusios ir sergančios katės išgyvena 3-5 metus nuo ligos pradžios. Nuo kačių virusinės leukemijos sveikas kates skiepijame nuo 8sav. amžiaus.

Kačių chlamidiozė (Chlamydophila felis) – dažniausiai pasireiškia jauniems kačiukams (2-6mėn. amžiaus), tačiau gali sirgti ir suaugusios katės. Chlamidijos – dažniausia lėtinio, negyjančio kačių konjunktyvito priežastis. Užsikrėtusiems gyvūnams stipriai išburksta akies gleivinė, atsiranda didelis kiekis ištakų – gelsvų, kraujingų, pūlingų, vandeningų. Stiprų chlamidijų sukeltą konkjunktyvitą patiriančios katės dažniausiai būna prisimerkusios, jei ištakos nevalomos – vokai gali būti ir sulipę. Chlamidioze katės gali užsikrėsti per kvėpavimo takus, kontaktuodamos su užkrėstais paviršiais ar užsikrėtusiais kitais gyvūnais, taip pat kačiukai gali gimti užsikrėtę nuo motinos ar užsikrėsti per pieną žįsdami. Nuo chlamidiozės sveikas kates skiepijame nuo 8sav. amžiaus.

Kačių korona virusas (feline coronavirus; trumpinys FeCoV) – šis virusas pavojingas tik katėms, dažniausiai nustatomas dar jauname amžiuje, išskiriamas į aplinką ir perduodamas kitoms katėms per išmatas, tad didelė tikimybė užsikrėsti lauke gyvenančioms ar į lauką išeinančioms katėms, taip pat toms, kurios naudojasi bendromis kraiko dėžutėmis su jau užsikrėtusiomis katėmis. Virusas, priklausomai nuo aplinkos sąlygų gali išgyventi ne katės organizme nuo kelių valandų iki kelių parų, tačiau jis lengvai paveikiamas įvairiomis dezinfekcinėmis priemonėmis. Dažniausias ir pirmiausiai pastebimas šios virusinės ligos simptomas – viduriavimas, taip pat pasireiškia ir kiti gastrontestinaliniai ir bendri organizmo nusilpimo simptomai – dehidratacija, pilvo pūtimas, vangumas, apetito stoka, svorio netekimas. Šie simptomai gali išnykti savaime arba būti sustabdyti skyrus simptominį gydymą, tačiau neretai katė užsikrečia pakartotinai iš savo aplinkos ir simptomai kartojasi. Vienu ar kitu gyvenimo periodu kačių koronavirusu užsikrečia iki 40% kačių, daugumai jų, jei imuninė sistema stipri, šis virusas nesukelia jokių simptomų arba sukelia nestiprų, kelias dienas trunkantį viduriavimą, tad šeimininkai nė neįtaria apie užsikrėtimą, o katė gali likti viruso nešiotoja. Kačių korona virusas ypatingai pavojingas dėl to, kad esant tinkamoms sąlygoms gali gyvūno organizme mutuoti ir sukelti kačių infekcinį peritonitą (sutrumpintai FIP), kuris yra praktiškai nepagydomas, vienetiniais atvejais, skyrus tinkamą priežiūrą ir gydymą, FIP teigiamos katės išgyvena iki 18-26 mėnesių. Atlikdami kačių korona viruso greitąjį testą galime nustatyti ar katės kraujyje yra antikūnų (ar katės organizmas yra susidūręs su koronavirusu) ir ar katės išmatose yra antigenų (ar katė platina koronavirusą). Deja, nustatyti ar koronavirusas mutuos ir sukels infekcinį peritonitą neįmanoma. Dažniausiai mutacijas paskatina stresas, nusilpusi imuninė sistema (pvz.: dėl FIV ir/arba FeLV virusų), kartais nulemia ir genetiniai faktoriai, taip pat dažniau viruso mutacijos pasitaiko jauniems ir seniems gyvūnams.

Kačių maras (kačių panleukopenija; sutrumpinimas FPV) – šis kačių virusas platinamas užsikrėtusių gyvūnų su išmatomis, seilėmis ir kitais kūno skysčiais, aplinkoje išlieka labai ilgai (iki metų), jo neveikia dauguma dezinfekcijos priemonių. Didesnė tikimybė užsikrėsti beglobėms ar į lauką vaikštančioms katėms, taip pat jei šeimininkai turi pastovų kontaktą su tokiomis katėmis, jie gali lengvai virusą pernešti ant batų ar drabužių į namus. Kačių maras pasireiškia stipriu viduriavimu, išmatos dažnai būna su krauju, katės tampa apatiškos, slepiasi, neturi apetito, dehidratuoja, meta svorį. Virusas pažeidžia gyvūno imuninę sistemą, žarnyną, tad lengviau patenka ir kitos infekcijos, kurios komplikuoja pagrindinį susirgimą. Vyresni gyvūnai perserga lengviau, kačiukams šis susirgimas beveik visais atvejais mirtinas. Užsikrėtusių besilaukiančių kačių vaisiai žūva, o jei užsikrečia ką tik gimę kačiukai – dažni koordinacijos sutrikimai, kačiukai nenulaiko galvos, taip pat stipriai viduriuoja.  Jei katė išgyvena šį susirgimą, įgyja imunitetą visam gyvenimui. Nuo kačių panleukopenijos kates galima imunizuoti (vakcinuoti) nuo 8 gyvenimo savaitės. Jei katė stipriai suviduriavo ir yra nevakcinuota, rekomenduojame atlikti greitąjį testą dėl kačių panleukopenijos ir kuo skubiau skirti tinkamą gydymą.

Šunų korona virusas (canine coronavirus; sutrumpinimas CCV) –  šunų koronavirusas priklauso tai pačiai šeimai kaip ir kačių koronavirusas, tačiau yra specifiškas tik šunims.  Šunų koronavirusas platinamas per užsikrėtusių šunų išmatas ir patekęs į sveikų šunų organizmą pažeidžia plonosios žarnos sienelės gaurelius, jų ląsteles ir užprogramuoja jas susinaikinti, tad greitai ir stipriai nusilpsta žarnyno barjeras, pasireiškia viduriavimas, kartais galima pastebėti ir kraujo išmatose. Simptomai atsiranda praėjus 1-3 dienoms po užsikrėtimo. Dėl nusilpusios ir pažeistos žarnyno sienelės padidėja rizika užsikrėsti antrinėmis infekcijomis pvz.: šunų parvovirusiniu enteritu. Jei šuo užsikrečia abiem šiais virusais, ligos eiga tampa itin komplikuota ir sunki, tačiau pavieniui šunų koronavirusas nėra itin pavojingas gyvybei. Svarbu laiku jį aptikti ir skirti gydymą, ypatingą dėmesį skiriant žarnyno sienelės ląstelių regeneracijai, siekiant išvengti antrinių infekcijų  bei organizmo skysčių balanso atstatymui.

Šunų parvovirusinis enteritas (canine parvovirus; sutrumpinimas CPV) –  šunų parvovirusas priklauso tai pačiai šeimai kaip ir kačių panleukopenijos virusas, tačiau juo užsikrečia tik šunys. Aplinkoje parvovirusai išlieka gyvybingi nuo 7 iki 12 mėnesių, juos sunkiai veikia aukšta temperatūra ir įvairios dezinfekcijos priemonės, tad yra geros sąlygos viruso plitimui. Šis virusas lengvai pernešamas aplinkoje, užsikrėtę šunys platina jį su išmatomis, nuo kurių užsikrečia sveiki gyvūnai. Nuo užsikrėtimo iki pirmųjų simptomų dažniausiai praeina 4-14 dienų, liga dažniausiai užsikrečia jauni ir/ar nevakcinuoti šunys. Ligos eiga prasideda staigiu viduriavimu, vėmimu, dehidracija, kūno temperatūros pokyčiais; sunkiau perserga ir nuo ligos dažniau gaišta jauni ir silpno imuniteto šuniukai,  vyresniems ligos eiga gali būti lengvesnė, o visi persirgę parvovirusiniu enteritu gyvūnai įgyja ilgalaikį imunitetą. Šunys, kurie kasmet vakcinuojami kompleksine vakcina nuo infekcinių ligų yra imunizuojami prieų parvovirusinį enteritą. Šia vakcina rekomenduojama vakcinuoti šuniukus nuo 8sav. amžiaus, kadangi iki to laiko dažniausiai dar veikia iš motinos krekenų ir per placentą gauti antikūnai.

Giardia (lambliazė) – tai pirmuonių Giardia intestinalis  sukeliama zoonozinė liga, ja užsikrečia šunys, katės ir žmonės bei kiti gyvūnai. Šie pirmuonys išskiriami su užsikrėtusių gyvūnų išmatomis ir netyčia prarijus jų užkrečia sveikus gyvūnus bei žmones. Giardia pirmuonys sunkiai išlieka gyvybingi aplinkoje, per kelias valandas žūva kambario temperatūroje, gerai paveikiami dezinfekcinėmis priemonėmis, tad jei aplinkoje yra sergančių gyvūnų, patariama laikytis geros asmens higienos, tinkamai ir dažnai plauti rankas, ypač po kontakto su gyvūnu ar po kraiko dėžutės valymo, išmatų rinkimo. Po užsikrėtimo, pirmieji simptomai atsiranda praėjus 7-10 dienų. Dažniausi simptomai – viduriavimas, pilvo pūtimas, vėmimas, pykinimas, apetito stoka, išmatos būna gleivėtos, su krauju ar riebalais, vandeningos. Jei gyvūno imuninė sistema stipri, simptomai gali būti trumpalaikiai arba mažai išreikšti. Liga trunka 2-6 savaites, jei jos nekomplikuoja antrinės infekcijos, o paskyrus tinkamą gydymą simptomai dingsta per savaitę. Užsikrėtusius šunis ir kates rekomenduojama ne tik gydyti nuo giardiazės, bet ir reguliariai maudyti, nes pirmuonių gali būti likę ant kailio ir tai sudaro riziką reinfekcijai arba šeimininkų užsikrėtimui. Taip pat po ligos rekomenduojama dezinfekuoti namus, kraiko dėžutes, išskalbti aukštoje temperatūroje guolius ir kitus audinius, su kuriais gyvūnas turi kontaktą.  Šiai infekcijai ypatingai jautrūs jauni, seni ir nusilpusios imuninės sistemos gyvūnai, taip pat vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės.

 

Taigi, jei jūsų gyvūnas ūmiai suviduriavo, jei išmatose matosi kraujo arba pastebite, kad katė dažnai serga, yra apatiška, liesa, o gal tiesiog itin didelį dėmesį skiriate savo augintinio, paimto iš prieglaudos, lauko ar daugintojų profilaktiniams patikrinimams – nedvejokite ir atvykite pasidaryti greituosius testus dėl šių infekcinių ligų. Laiku pradėtas tikslingas gydymas ar skirta tinkama priežiūra gali išgelbėti gyvybę, prailginti gyvenimo trukmę, pagerinti jo kokybę, bei apsaugoti nuo užsikrėtimo aplinkinius gyvūnus ir žmones.

 

Tekstą parengė vet.gyd. Urtė Barbora Liutkevičiūtė

GRIGIŠKĖS
Vilniaus g. 67
+370 673 03301
grigiskes@drleo.lt
NAUJAMIESTIS
Vytenio g. 20
+370 673 09112
info@drleo.lt